Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, 19 val., Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios skliautuose dar kartą suskambės kompozitoriaus ir choro dirigento Vaclovo Augustino „Mišios už mirusius (Requiem)“ chorui a cappella. Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kviečia į išskirtinį koncertą, skirtą sausio 13-osios įvykių 35-mečiui ir žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams pagerbti. Tai bus vakaras, kuriame persipins asmeninė ir kolektyvinė atmintis. „Requiem“, gimęs iš asmeninių netekčių skausmo ir ilgesio, įsirašys ir į platesnį Lietuvos laisvės istorijos kontekstą.
Sausio 13-oji – naktis, įpareigojanti prisiminti
1991-ųjų, Sausio 13-osios naktis iki šiol išliko kaip vienas ryškiausių lūžio taškų Lietuvos istorijoje. Tuomet, kai prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir kitų strategiškai svarbių vietų susirinkę beginkliai žmonės savo kūnais stojo ginti ką tik atgautos Nepriklausomybės. Šarvuoti tankai, šūviai, sumaitotos mašinos, žmonių šūksniai ir giedama „Lietuva brangi“ – vaizdai ir garsai iki šiol gyvenantys atmintyje. Per sovietų kariuomenės agresiją žuvo 14 civilių, tūkstančiai žmonių buvo sužeisti. Žmonių pasiaukojimas ir drąsa tapo simboliniu tašku, po kurio kelio atgal jau nebuvo.
Šiandien Sausio 13-oji, minima degant žvakelėms languose, laužams prie paminklų, neužmirštuolių žiedais puošiant atlapus. Tai diena, kai visos Lietuvos atmintis tarsi susitelkia į vieną klausimą: ar mes verti tos laisvės, už kurią kažkas atidavė gyvybę? Nors Vaclovas Augustinas savo „Requiem“ pirmiausia dedikavo dvylikai kultūros žmonių – kolegų, bičiulių, artimųjų atminimui, tačiau Sausio 13-osios kontekste šis kūrinys įgaus dar platesnį atminties lauką, tarsi vidinį altorių, kuriame suguls ir žuvusių Laisvės gynėjų vardai.
Iš asmeninių netekčių į bendražmogišką maldą
Mintis parašyti „Requiem“ V. Augustinui brendo jau seniai, it tylus, bet nuoseklus vidinis šauksmas. Galutinį postūmį suteikė viena po kitos užklupusios artimų bičiulių ir kolegų netektys. Dar labiau šią intenciją sustiprino ir valstybinio choro „Vilnius“ užsakymas sukurti maždaug valandos trukmės kūrinį, paliekant visišką kūrybinę laisvę. Partitūroje – dvylika dedikacijų, dvylika istorijų, dvylika skirtingų gyvenimų, susijungiančių į vieną bendrą atminties audinį.
Kūrinys skirtas kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, vienam pirmųjų „Ąžuoliuko“ kartos atstovų Rimui Karaliui, talentingam ir visada kūrybingam muzikologui Vladui Zalatoriui, artimam bičiuliui Gintarui Burbai, spalvingajam ansamblių kūrėjui Genadijui Alfimovui. Čia pat – išmintingajam filosofui Leonidui Donskiui, fortepijono pedagogei Melitai Diamandidi, prancūzų dirigentui Amaury du Closel, atgaivinusiam daugybės žydų kompozitorių muziką, ilgametei choro „Jauna muzika“ dainininkei ir direktorei Salomėjai Jonynaitei – žmogui, kuris šiam kolektyvui buvo ne tik administracijos dalis, bet ir gyvoji siela. Kūrinio skliautuose taip pat atsiduria lietuviško roko ir R&B krikštatėvis Kęstutis Antanėlis ir kompozitorius Faustas Latėnas, su kuriuo V. Augustiną siejo ypatingas, per tragišką netektį užgimęs ryšys.
Šių žmonių pavardės – ne vien garsios biografijos. Tai gyvi prisiminimai: pokalbiai filharmonijos bufete, bendrų projektų ruošos naktys, kelionės, konkursai, repeticijų nuovargis ir bendros pergalės. Visa tai kūrinyje virsta muzika, nebepriklausančia vien kūrėjui ir dedikacijų adresatams, bet kiekvienam klausytojui, atsinešančiam savo netekties istoriją.
Muzikinė architektūra: nuo Renesanso iki šių dienų
Nors kūrinys kilo iš labai asmeninės patirties, muzikinėje kalboje Vaclovas Augustinas remiasi gilia tradicija. Jį domino ne tik naujas, šiuolaikinis požiūris į „Requiem“, bet ir klausimas: kaip šiandien tęsti kelių šimtmečių sakralinės muzikos liniją, neatsisakant šiuolaikinio jautrumo ir mąstymo? Skirtingai nuo žinomų W. A. Mozarto, G. Fauré, G. Verdi ar M. Duruflé „Requiem“ interpretacijų, parašytų chorui ir orkestrui, Vaclovo Augustino kūrinys skirtas chorui a cappella su ad libitum vargonais.
Ieškodamas formos modelio, kompozitorius atsigręžė į XVI amžių ir Renesanso meistrus – Tomás Luis de Victoria ir Jacob Clemens non Papa. Ypač svarbus tapo T. L. de Victoria „Officium defunctorum“ formos principas. Grigališkojo choralo intonacijos čia kaitaliojamos su polifoninėmis dalimis, tekstas padalijamas į trumpesnius, koncentruotus segmentus. V. Augustino „Requiem“ sudaro 11 dalių ir net 54 padalos, tarsi smulkiai suskaidyta atminties mozaika. Tokia struktūra leidžia išvengti pernelyg ilgos, sunkiai išlaikomos įtampos ir sukuria savotišką muzikinę „litaniją“, kurioje trumpi epizodai keičia vienas kitą, bet sykiu rimsta į bendrą visumą.
Kompozicijos faktūra ypač turtinga – nuo vienbalsio choralo iki aštuonbalsio dvigubo choro (SSAATTBB). Kompozitorius meistriškai išnaudoja skirtingas sudėtis: keturbalsį choro skambesį, šešiabalsį audinį, dvigubo choro dialogus, solinius tercetus ir kvartetus, sodrius vyrų, moterų, sopranų ir tenorų unisonus. Visa tai kuria tembrinę dramaturgiją kaip nuolat kintančią, bet savo vidinės logikos neprarandančią sakralinės erdvės šviesotamsą.
Svarbus ir choro išsidėstymas: balsai išrikiuojami puslankiu, kas leidžia išgauti stereofoninį, antifoninio giedojimo principu paremtą skambesį. Vienur atsakas sklinda iš kairės, kitur – iš dešinės, kartais balsai tartum susikryžiuoja virš klausytojų galvų.
Tradicijos sergėtojas šiuolaikinėje epochoje
Vaclovas Augustinas save vadina tradicijos tęsėju ir sergėtoju. Šiuo kūriniu jis sąmoningai prisijungia prie kelių šimtmečių „Requiem“ tradicijos – nuo grigališkojo choralo ir Renesanso polifonijos iki šių dienų. Lotyniškas liturginis tekstas čia skamba pagal itališką tarimo tradiciją. Kompozitoriui tai artimesnis, šviesesnis, muzikalus tarimas, toks, kuris organiškai susilieja su muzika. Kadangi lotynų kalba šiandien jau nebeturi „gimtakalbių“, vienos absoliučios tarimo tiesos nėra, lieka įvairios mokslininkų ir praktikų hipotezės. Augustino pasirinkimas – estetinės ir kultūrinės nuostatos išraiška.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame religijos įtaka Vakarų Europoje akivaizdžiai silpsta, sakralinė muzika kartais atrodo kaip „iš kito laikmečio“. Tačiau „Requiem“ parodo, kad liturginės formos dar gali būti labai gyvos, jos pajėgios talpinti ir šiuolaikinį žmogų, ir jo išgyvenimus. Gedulingos mišios, anot kompozitoriaus, pirmiausia yra malda: „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.“ Ši malda nepriklauso vien tikintiesiems. Ji atvira kiekvienam, kuris jaučia poreikį prisiminti ir pagerbti.
Nuo dvylikos vardų – prie visos tautos
Nors kūrinys tiesiogiai dedikuotas dvylikai kultūros žmonių, sausio 13-osios koncerto kontekste „Mišios už mirusius (Requiem)“ įgauna itin aiškią simbolinę dimensiją. Tai proga ne tik prisiminti tuos, kurių vardai įrašyti partitūroje, bet ir visus, kurių vardai įrašyti mūsų bendroje istorijoje: žuvusius prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, savanorius ir civilius, patyrusius sovietų agresiją, visus, kurie stovėjo barikadose ir neleido užgniaužti Lietuvos balso. Taip susijungia du iš pirmo žvilgsnio skirtingi pasauliai: kultūros laukas ir valstybės laisvės istorija. „Requiem“ tampa tiltu tarp jų, kuriuo eidami galime ne tik išreikšti pagarbą žuvusiems, bet ir permąstyti savo santykį su laisve, atsakomybe ir tęstinumu.
Ką klausytojas gali „išsinešti“ iš šio vakaro?
Kiekvienas žmogus šį kūrinį patirs savaip. Vienam tai bus gili kontempliacija ir tylus pokalbis su savo mirusiais artimaisiais. Kitam – proga iš naujo prisiminti Sausio 13-osios nakties vaizdus ir balsus. Trečias galbūt labiau sutelks dėmesį į choro faktūros subtilybes, tembrų kaitą, grigališkojo choralo ir polifonijos dialogą.
Vis dėlto viena žinutė yra bendra: mirtis nėra galutinė riba, kol gyva atmintis. Kol tariame vardus, kol klausomės muzikos, parašytos iš ilgesio, meilės ir pagarbos, kol susirenkame kartu tyliai maldai – visi, išėję anksčiau, tęsia savo buvimą mumyse.
Tad sausio 13-ąją, 19 val., Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia taps ypatinga atminties, maldos ir muzikos erdve. Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) atliks Vaclovo Augustino „Mišias už mirusius (Requiem)“. Kviečiame atvykti ir prisiminti tuos, kuriuos pažinojote, ir tuos, kurių niekada nesutikote, bet kuriems esame skolingi savo laisvę.