Choro „Vilnius“ 55-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Valstybiniam chorui „Vilnius“ 55-eri metai nėra tik faktas. Tai reikšmingas laikotarpis, žymintis kolektyvinę brandą, sukauptą patirtį, susiformavusią pagarbą scenai, kūriniui, klausytojui ir vienas kitam. Jubiliejinis choro koncertas, vykęs sausio 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, buvo ne vien šventė, bet ir savotiškas pareiškimas, ką šis choras laiko esminiais savo identiteto ženklais: nuo klasikinės sakralinės miniatiūros, šiuolaikinės kantatos iki lietuviškos poemos ir šviesaus, džiaziniais intarpais praturtinto finalo. Vakaro atlikėjai taip pat atitiko šventei keliamą „svorio“ kriterijų: choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, vadovas Deividas Staponkus), Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistas Vincenzo De Martino bei dirigentai Artūras Dambrauskas ir Giedrius Pavilionis. Pradžioje chorą sveikino gausus būrys garbingų svečių: LR prezidento sveikinimą pagarsino vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė, kalbėjo Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis, kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, Šv. Jokūbo kelio asociacijos ir draugijos nariai, Vilniaus mero vardu – vicemerė Simona Bieliūnė, gauti ministrės pirmininkės, Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sveikinimai.
Prieš aptariant koncertą norisi priminti nedidelę choro „Vilnius“ istorijos dalį. Kolektyvas gimė 1970-aisiais, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) iniciatyva, suburtas iš itin muzikalių bendruomenės narių. Tai nebuvo vien meninė iniciatyva. Choras nuo pat pradžių suvoktas kaip socialinis-kultūrinis junginys, kuriame lygiomis dalimis dainuoja neregių, silpnaregių bendruomenės atstovai bei regintieji.
Per daugiau nei penkis dešimtmečius choro raida įgavo aiškiai apibrėžtus etapus, kuriuos ženklino skirtingi vadovai ir meninės kryptys. Štai 1970–1976 m. chorui vadovavo Rimantas Zdanavičius. Anuomet tai buvo formavimosi laikotarpis, kai repertuare gausiai skambėjo senoji, baroko muzika. 1976–1992 m., kolektyvą perėmus Antanui Jozėnui, repertuaras išsiplėtė stambios formos sakraliniais kūriniais (tarp jų – Josepho Haydno, Vincenzo Bellini mišiomis), o į chorą atėjo nemažai akademinės mokyklos dainininkų. 1992–2001 m., Jurijaus Kalco vadovavimo laikotarpiu, choras ryžtingai pasuko į šiuolaikinę muziką. 2001–2015 m., vadovaujant Povilui Gyliui, kolektyvas patyrė stiprų kokybinį šuolį. Nuo 2015-ųjų choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra Artūras Dambrauskas, su kuriuo choras ypač ryškiai siejamas kaip lietuviškų premjerų iniciatorius.
Grįžkime prie jubiliejinio vakaro. Koncertą pradėjęs Wolfgango Amadeus Mozarto „Ave verum corpus“ buvo, sakyčiau, muzikiniu požiūriu strategiškas sprendimas. Renginiuose šis kūrinys neretai tampa gražia įžanga, o šiuokart jis veikė ir kaip stiliaus patikra – ar kolektyvas sugeba išsyk užfiksuoti skambesio švarą, frazės ramybę, intonacijos stabilumą? Taip, geba, mat dirigentas Dambrauskas pasirinko subtilų, neperkrautą tembrą, kuriame svarbiausia buvo ne įspūdis, o linijos vientisumas. Dargi Mozarto kūrinys tapo prasmingu atminties ženklu, mat tik subūrus chorą tai buvo viena pirmųjų jo atliktų kompozicijų.
Po koncentruoto pradžios gesto programa „persijungė“ į kitą muzikinę dimensiją. Škotų kompozitoriaus Jameso MacMillano kantata „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus“ chorui ir styginių orkestrui – tai kūrinys, kuriam atlikti neužtenka vien gero vokalinio pasirengimo. Čia reikia tvirto charakterio, vidinės disciplinos ir gebėjimo valdyti muzikinę įtampą. MacMillano sakralumas nėra dekoratyvus, veikiau dramatiškas, nuogas savo sąžiningumu. Muzika ne vien teka ramiai ir taikiai – čia keliami ir sudėtingi egzistenciniai klausimai.
„Vilnius“ šioje kantatoje pademonstravo vieną stipriausių savo profesinių savybių – gebėjimą valdyti skambesio tankį. Kulminacijose choras skambėjo sodriai, su aiškia vertikalia atrama. Ne ką mažiau svarbu buvo ir tai, kas vyko tarp intensyviausių opuso padalų: dinaminės gradacijos, išlaikytas intonacinis stabilumas piano segmentuose, atsakingas teksto artikuliavimas. Ne paslaptis, kad tokio tipo kūriniuose dažnai išryškėja chorų silpnoji vieta – skubėjimas, kai įtampa auga, arba intonacijos nestabilumas, kai garsas tyla. Šių sunkumų choras išvengė. Kolektyvas išlaikė kontrolę, o tai leido partitūrai įtikinamai kalbėti savo sudėtinga kalba.
Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) skambesys MacMillano kūrinyje buvo koncentruotas, aiškiai artikuliuotas. Atliekant šią kompoziciją ypač ryškiai buvo girdėti ansamblinis jautrumas, mat choras ir orkestras veikė kaip vienas organizmas, o ne dvi lygiagrečios linijos.
Teisučio Makačino „Saulės poema“ sopranui, mišriam chorui ir orkestrui (Marcelijaus Martinaičio eilės, 1975, skirta 100-osioms Čiurlionio gimimo metinėms) koncerte pakeitė emocinį toną ir pasuko lietuviškos muzikos link. MacMillanas kalba apie ribines būsenas ir išbandymą, o Makačino kantata programoje atvėrė šviesos, atsinaujinimo, vilties horizontą. Tačiau čia slypi ir rizika – „Saulės poema“ gali nuskambėti pernelyg deklaratyviai, jei interpretacijoje pritrūksta teksto intencijos.
Šiuokart esmine interpretacijos ašimi tapo sopranas Asta Krikščiūnaitė. „Saulės poemoje“ solistės partija reikalauja ne vien vokalinio pajėgumo, bet ir gebėjimo perteikti įtaigų žodį. Juk puikiai žinoma, kad poeto Martinaičio tekstai ne tik gražūs ornamentai, bet ir prasmės varikliai. Krikščiūnaitė išlaikė puikų dikcijos ir frazės valdymą, jos balsas rodė aiškią kryptį, vidinį stabilumą, o tai leido sėkmingai plėtoti kūrinio dramaturgiją. Taip pat įsimintinas itin muzikalus kantatą dirigavusio choro antrojo dirigento Giedriaus Pavilionio mostas. Jis atviras, emocionalus ir kupinas užsidegimo.
Choro „Vilnius“, kurio tapatybės šerdimi laikomas lietuviškos muzikos puoselėjimas ir inicijavimas, jubiliejiniame koncerte šis lietuviškas kūrinys tapo ne dekoratyvia detale, o prasminiu branduoliu. Be to, opusas priminė ir apie pernai švęstą Čiurlionio 150-metį.
Finalui pasirinktos amerikiečių kompozitoriaus Steve’o Dobrogoszo Mišios iš pirmo žvilgsnio atrodo gana lengvo turinio dėl stilistinės šviesos, džiazo intarpų, atviresnės komunikacijos su publika. Tačiau įspūdis gali būti apgaulingas. Tokia muzika reikalauja skonio ir stiliaus pojūčio. Jei atliekama pernelyg akademiškai – praranda gyvybę, jei „paleidžiama“ kaip pramoga – praranda orumą. Choras ir orkestras pasiekė pusiausvyrą ir neprarado kokybės, laikydamiesi ritminės tvarkos, aiškios faktūros, skambesio kontrolės ir lengvumo. Ypač pagirtinas pianisto Vincenzo De Martino įnašas, kūriniui suteikęs malonų, džiazinio tembro sluoksnį ir šilumos akcentą ten, kur tai reikalinga Dobrogoszo muzikinėje kalboje.
Mišios užbaigė vakarą šviesiai, pakylėtai, palikdamos aiškų emocinį rezultatą: choro 55-mečio sukaktis paminėta ne tik rimtimi, bet ir gyvybingu, klausytojui atviru džiaugsmu. Tą vakarą „Vilnius“ pasirodė kaip kolektyvas, kuriam repertuaras yra ne atsitiktinių užsakymų rinkinys, o kryptingas, rafinuotas pasakojimas, liudijantis apie choro rytdienos horizontą.