Ciuricho koncertinio choro, LNSO ir choro „Vilnius“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Gegužės 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje svečiavosi Ciuricho (Šveicarija) koncertinis choras (meno vadovas ir dirigentas André Fischeris). Drauge su valstybiniu choru „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) bei Nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) jie parengė koncertą, liudijantį skandinavų ir Baltijos šalių vienį, galintį bendras emocijas, požiūrį į pasaulį reikšti balsu. Du mažų valstybių chorai draugiškoje, komerciškai nepretenzingoje, drauge parengtoje programoje atvėrė suomių, norvegų, danų, estų, airių, lietuvių, šveicarų tautų dvasios įsigėrusias partitūras. Ne viena jų buvo negirdėta.
Jeanas Sibelijus pas mus žinomas, ypač jo monumentalūs opusai. Šį kartą skambėjo Sibelijaus taikomosios muzikos fragmentai: kantata „Įkalintoji karalienė“ – patriotinis kūrinys, simbolizuojantis tautos kovas už nepriklausomybę, skirtas suomių filosofo Johano Wilhelmo Snellmano 100-mečiui paminėti; neįmantri muzika Hugo von Hofmannsthalio dramai „Paprastas žmogus“ bei viena iš siuitų (su dviem alto kadencijomis) iš Edvardo Griego muzikos Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“.
Lietuviškai muzikai atstovavo dvi priešingybės: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kantata „De profundis“ ir Žibuoklės Martinaitytės instrumentinės miniatiūros „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir styginiams II dalis (solistas Lukas Budzinauskas). Be jokios pauzės prie jos prisišliejo Carlo Nielseno poetiškas kūrinys chorui ir orkestrui „Miegas“. Šveicarijoje šis opusas dar nebuvo skambėjęs, todėl atsirado puiki proga jį įtraukti ir į koncertą Lietuvoje – jis tapo viso vakaro ašimi. Prie pastarojo kūrinio, kaip sakė dirigentas, derėjo ir kita programos dalis. Skambėjo ir nepretenzinga, lyrinė Arvo Pärto „Pakopų giesmė“ (dedikacija Monako princo 50-mečiui), airių kompozitoriaus Karlo Jenkinso kantatos „Gloria“ I dalis „The Proclamation“.
Įvairiose humanitarinėse srityse išsilavinęs dirigentas André Fischeris dirigavo keistoka maniera, muzikai suteikdamas daugiau vertikalios, o ne garso vedimo logikos. Atrodė, kad maestro daugiau dėmesio skyrė muzikos tekstui, stengėsi perteikti kūrinių ritminę, dinaminę struktūrą, tačiau ne jų esmę. Geriau dirigentui sekėsi vadovauti chorams.
Pasirinkta programa atskleidė tam tikrą chorų tendenciją: populiarinti klasikinės muzikos palikimą, sakralinius kūrinius. Nuo 2011 m. choras „Vilnius“ rengia tarptautinį Šv. Jokūbo festivalį, plėtoja ryšius su kitų šalių chorų bendruomenėmis ir Lietuvos regionais. Verta paminėti projektą „Valstybiniam chorui „Vilnius“ diriguoja jaunieji dirigentai“. Iniciatyva suvienijo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos bei puikiai pasirodžiusius Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos pedagogus ir mokinius, jų baigiamasis koncertas atskleidė, koks vertingas šis edukacinis projektas, suteikęs galimybių su profesionaliu kolektyvu dirbti jauniesiems dirigentams, tobulinti manualinę techniką bei siekti kūrinių interpretacijos subtilybių.
Ciuricho koncertinis choras tėvynėje koncertuoja su miesto kameriniu orkestru. Vertingos jų parengtos koncertų programos, skambančios „Tonhalle“ ir kitose salėse. Svarbi ir klausytojų palaikoma idėja gilintis į baroko muzikos stilistiką.
Publikos susidomėjimas koncertu buvo nemenkas. Gal todėl, kad Nacionalinės filharmonijos klausytojai pasiilgę chorinės muzikos. Ji artimiausia žmogaus sielai, balsas paliečia giliausias emocijas. Ypač širdingų aplodismentų sulaukė koncerto pabaigoje chorų atlikta Vaclovo Augustino daina pagal Vlado Braziūno tekstą „Tėvyne mūsų“ bei labai poetiška, pritariant kalnų papėdės ganyklose skambančiam tradiciniam varpeliui atlikta šveicarų liaudies daina.
Maestro Fischeris nuoširdžiai dėkojo choro „Vilnius“ vadovams, dirigentams už suteiktą galimybę drauge koncertuoti Lietuvos sostinėje.